Popieþius Benediktas XVI

Þinia Pasaulinës maldos uþ paðaukimus dienos (2010 04 25) proga

Tema: Liudijimas þadina paðaukimus

Garbingieji broliai vyskupai ir kunigai!
Brangûs broliai ir seserys!

47-oji Pasaulinë maldos uþ paðaukimus diena, kurià ðvæsime 2010 m. balandþio 25-àjà, ketvirtà Velykø sekmadiená – Gerojo Ganytojo sekmadiená, duoda man progà pateikti jums apmàstyti temà, labai deranèià su Kunigø metais: Liudijimas þadina paðaukimus. Ar paðaukimø pastoracijos pastangos duos vaisiø, ið tikrøjø pirmiausia priklauso nuo Dievo maloningo veikimo, taèiau pastoracinë patirtis patvirtina, jog prisideda ir kokybiðkas bei turtingas asmeninis ir bendruomeninis liudijimas tø, kurie kunigiðkàja tarnyba ar paðvæstuoju gyvenimu jau atsiliepë á Vieðpaties ðaukimà, nes jø liudijimas gali pabudinti kitø troðkimà irgi dosniai atsakyti á Kristaus kvietimà. Tad kunigø bei Dievui paðvæstøjø vyrø ir moterø gyvenimà ir misijà sieja artimas ryðys. Todël norëèiau pakviesti visus Vieðpaties pakviestuosius darbuotis jo vynuogyne kaip tik ðiais Kunigø metais, kuriuos paskelbiau ðventojo Jono Marijos Vianëjaus, Arso klebono, visada aktualaus kunigo ir klebono pavyzdþio, mirties 150-øjø metiniø proga, atnaujinti savo iðtikimà atsakà.

Jau Senajame Testamente pranaðai suvokë, jog yra paðaukti savo gyvenimu liudyti tai, kà skelbia, nepaisydami nesupratimo, atmetimo ir persekiojimo. Dievo jiems patikëta uþduotis paglemþdavo jø visà esybæ lyg ðirdyje „ásiliepsnojusi ugnis“, kurios neámanoma uþgesinti (plg. Jer 20, 9), todël jie bûdavo pasirengæ dovanoti Vieðpaèiui ne tik savo balsà, bet ir visa, kas sudarë jø egzistencijà. Atëjus laiko pilnatvei, Jëzus, Tëvo siøstasis (plg. Jn 5, 36), savo misija paliudijo Dievo meilæ visiems be iðimties þmonëms, ypatingà dëmesá skirdamas apleistiesiems, nusidëjëliams, atstumtiesiems, vargðams. Jis yra iðkiliausias Dievo ir jo noro iðgelbëti þmones liudytojas. Brëkðtant ðiam naujam metui, Jonas Krikðtytojas savo gyvenimu, kuris visas skirtas paruoðti Kristui kelià, paliudija, kad Marijos ið Nazareto sûnuje iðsipildo Dievo paþadai. Iðvydæs já ateinantá prie Jordano, kur krikðtijo, Jonas nurodo já savo mokiniams kaip „Dievo Avinëlá, kuris naikina pasaulio nuodëmæ“ (Jn 1, 29). Jo liudijimas duoda gausiø vaisiø: du ið mokiniø iðgirdo tuos þodþius ir „nuëjo paskui Jëzø“ (Jn 1, 37).

Anot Jono evangelijos, ir Petras paðaukiamas per jo brolio Andriejaus liudijimà. Pastarasis, sutikæs Mokytojà ir paklausæs kvietimo pasilikti, pajauèia poreiká nedelsiant praneðti broliui, kà atrado pasilikæs su Vieðpaèiu: „Radome Mesijà (iðvertus tai reiðkia: Dievo Pateptàjá – Kristø)“ (Jn 1, 41). Lygiai taip pat nutiko Natanaeliui, Baltramiejui, kai kitas mokinys – Pilypas dþiugiai pasidalijo su juo savo atradimu: „Radome tà, apie kurá raðë Mozë Ástatyme ir pranaðai. Tai Jëzus ið Nazareto, Juozapo sûnus“ (Jn 1, 45). Laisva ir neuþtarnauta Dievo iniciatyva sutinka ir uþgauna þmogaus atsakomybæ, paskatindama á jà atsiliepusiuosius liudijant tapti dieviðkojo paðaukimo árankiais. Tai ir ðiandien vyksta Baþnyèioje: Dievas naudojasi kunigø liudijimu, kad paþadintø naujø kunigiðkøjø ir vienuoliðkøjø paðaukimø tarnauti Dievo tautai. Dël ðios prieþasties norëèiau priminti tris kunigiðkojo gyvenimo aspektus, mano akimis, esmingai svarbius, kad kunigo liudijimas bûtø veiksmingas.

Pagrindinis ir bûdingas kiekvieno paðaukimo á kunigystæ ir paðvæstàjá gyvenimà elementas yra draugystë su Kristumi. Jëzus gyveno nuolatine vienybe su Tëvu. Tai paþadino ir mokiniø troðkimà gyventi tuo paèiu patyrimu, mokantis ið Jo nenutrûkstamos bendrystës ir dialogo su Tëvu. Kunigas, bûdamas „Dievo þmogus“, priklausantis Dievui ir padedantis kitiems Dievà paþinti ir su juo gyventi, privalo puoselëti artimà ryðá su Dievu, likti jo meilëje, skirti laiko jo þodþio klausymuisi. Malda – svarbiausias paðaukimus þadinantis liudijimas. Kaip apaðtalas Andriejus, praneðæs savo broliui, kad paþino Mokytojà, lygiai taip ir tas, kuris trokðta tapti Kristaus mokiniu ir liudytoju, turi bûti já asmeniðkai „matæs“ ir paþinæs, bûti iðmokæs já mylëti ir su juo bûti.

Kitas áðventinamosios kunigystës ir paðvæstojo gyvenimo aspektas yra visiðkas savæs atidavimas Dievui. Apaðtalas Jonas raðo: „Mes ið to paþinome meilæ, kad jis uþ mus paguldë gyvybæ. Ir mes turime guldyti gyvybæ uþ brolius“ (1 Jn 3, 16). Šiais þodþiais mokiniai kvieèiami persiimti Jëzaus, visu savo gyvenimu vykdþiusio Tëvo valià iki pat didþiausio savæs atidavimo ant kryþiaus, logika. Èia iki galo atsiskleidþia Dievo gailestingumas – gailestingoji meilë, nugalinti blogio, nuodëmës ir mirties tamsà. Jëzus, per Paskutinæ vakarienæ pakylantis nuo stalo, nusivelkantis virðutinius drabuþius, persijuosiantis rankðluosèiu ir pasilenkiantis mazgoti apaðtalams kojø, iðreiðkia tarnystës ir atsidavimo, visà gyvenimà puoselëtø klusnumo Dievo valiai dvasia, prasmæ (plg. Jn 13, 3–5). Sekdamas Jëzumi, kiekvienas ypatingu bûdu paðauktasis á paðvæstàjá gyvenimà turi stengtis liudyti visiðkà savæs atidavimà Dievui. Ið èia kyla gebëjimas su visiðku, nuolatiniu ir iðtikimu atsidavimu rûpintis tais, kurie jiems, kaip ganytojams, yra patikëti Apvaizdos, ir tapti dþiugiais daugybës broliø ir seserø kelio palydovais, idant jie atsivertø susitikimui su Kristumi, o jo þodis apðviestø jø kelià. Kiekvieno paðaukimo istorija beveik visada susijusi su liudijimu kunigo, dþiugiai gyvenanèio atsidavimu broliams ir seserims dël Dangaus karalystës. Kunigo artumas ir þodis gali suþadinti norà klausti ir prisidëti prie galutinio apsisprendimo (plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaðtaliðkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 39).

Pagaliau treèiasis aspektas, kuriuo bûtinai turëtø iðsiskirti kunigai ir paðvæstieji asmenys, yra gyvenimas bendrystëje. Kaip aiðkø savo mokiniø þenklà Jëzus nurodë gilià bendrystæ meilëje: „Ið to visi paþins, kad esate mano mokiniai, jei mylësite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Kunigas ypaè turi bûti bendrystës þmogus, atviras visiems þmonëms ir galintis krûvoje iðlaikyti visà jam patikëtà keliaujanèiàjà kaimenæ. Jis privalo padëti áveikti susiskaldymus, suðvelninti kontrastus ir nesupratimà, atleisti uþ áþeidimus. Per susitikimà su Aostos dvasininkais 2005 m. liepà sakiau, kad atsiskyræ ir liûdni kunigai tikrai nepadràsins jaunimo sekti jø pavyzdþiu. Todël labai svarbu gyventi bendryste, taip rodant, kaip puiku bûti kunigu. Tada jaunuolis pasakys: „Tokia galëtø bûti ir mano ateitis, taip galima gyventi“ (Kalba Intordo/Aostos parapijos baþnyèioje 2005 m. liepos 25 d.). Vatikano II Susirinkimas, kalbëdamas apie paðaukimus þadinantá liudijimà, pabrëþia meilës ir broliðko bendradarbiavimo pavyzdá, kurá kunigams privalu rodyti (plg. Dekretas Optatam totius, 2).

Norëèiau priminti, kà yra paraðæs mano garbingasis pirmtakas Jonas Paulius II: „Svarbiausia ir veiksmingiausia paðaukimø þadinimo priemonë yra kunigø gyvenimo liudijimas, besàlygiðkas atsidavimas Dievo kaimenei, meilës sklidinas tarnavimas Vieðpaèiui ir jo Baþnyèiai, paþenklintas su Velykø dþiaugsmu ir viltimi prisiimto ir neðamo kryþiaus, pagaliau broliðka santarvë ir uolus rûpinimasis pasaulio evangelizacija“ (Pastores dabo vobis, 41). Galima sakyti, kad paðaukimai á kunigystæ randasi ið sàlyèio su kunigais ir yra nelyginant brangus paveldas, perduodamas þodþiu, pavyzdþiu ir visu gyvenimu.

Tas pat pasakytina apie paðvæstàjá gyvenimà. Pati paðvæstøjø vyrø ir moterø egzistencija kalba apie Kristaus meilæ, kai jie juo seka bûdami visiðkai iðtikimi Evangelijai ir dþiugiai perimdami jo sprendimo bei elgesio kriterijus. Pasauliui, kurio logika neretai paþenklinta materializmo, egoizmo ir individualizmo, jie tampa „prieðtaravimo þenklu“. Leisdamiesi pagaunami Dievo ir savæs iðsiþadëdami, jie savo iðtikimybe bei liudijimo galia ir toliau þadina daugelio jaunuoliø ðirdyse troðkimà sekti Kristø visada ir visà save atiduodant. Sekti skaistø, neturtingà ir klusnø Kristø bei su juo tapatintis – ðtai paðvæstojo gyvenimo idealas, absoliuèios Dievo pirmenybës þmoniø gyvenime ir istorijoje liudijimas.

Kiekvienas kunigas, paðvæstasis bei paðvæstoji, bûdami iðtikimi savo paðaukimui, tarnavimo Kristui dþiaugsmu uþkreèia kitus ir visus krikðèionis kvieèia atsiliepti á bendràjá paðaukimà ðventëti. Todël, norint skatinti ypatingus paðaukimus á kunigiðkàjà tarnybà ir paðvæstàjá gyvenimà, sustiprinti ir skvarbesnæ padaryti paðaukimø pastoracijà, bûtinas pavyzdys tø, kurie Dievui ir jo planui dël þmoniø labo jau yra iðtaræ „taip“. Asmeninis liudijimas, pagrástas konkreèiais egzistenciniais apsisprendimais, padràsins ir jaunuolius reikliai apsispræsti dël savo ateities. Norint jiems padëti, bûtina per susitikimà ir dialogà meistriðkai mokëti juos apðviesti ir lydëti, pirmuèiausia teikiant paðaukimu paremtos egzistencijos pavyzdá. Taip elgësi ir Arso klebonas: palaikydamas nuolatinius ryðius su parapijieèiais mokë juos „savo gyvenimo liudijimu. Regëdami jo pavyzdá, tikintieji iðmoko melstis“ (Laiðkas pradedant Kunigø metus, 2009 06 16).

Ši Pasaulinë maldos uþ paðaukimus diena tesuteikia jaunuoliams dar vienà vertingà progà apmàstyti savo paðaukimà ir kukliai, iðtikimai bei noriai já priimti. Mergelë Marija, Baþnyèios Motina, teiðsaugo ypatingu bûdu Vieðpatá sekanèiøjø ðirdyse ir menkiausià paðaukimo daigelá ir tepadeda jam iðaugti á didelá medá, duodantá gausiø vaisiø Baþnyèios ir visos þmonijos labui. To melsdamas, visiems teikiu apaðtaliðkàjá palaiminimà.

Vatikanas, 2009 m. lapkrièio 13 d.

BENEDICTUS PP. XVI
____________________________________

„Baþnyèios þinios“, 2010 m. Nr. 6.